Lietuvos teritorijoje pirmieji keramikos dirbiniai pasirodė prieš 7 tūkstančius metų. Tai lipdyti, daugiausia smailiadugniai indai iš molio, kuriame gausu organikos priedų. Šie indai buvo išdegami atvirose ugniavietėse. Vėlesniais laikotarpiais į molį pradedama įmaišyti grūsto granito, indai tampa tvirtesni.

Nuo IX–X a. indų gamybai Lietuvos teritorijoje pradedamas naudoti rankinis puodžiaus ratas (stovylas). Ankstyvoji Vilniaus keramika nesiskyrė nuo apylinkių keramikos, tačiau XIV a., Vilniui tapus sostine, formuojasi gotikinė keramika. Viena iš įdomiausių vietinės gotikinės keramikos technologijų yra 1999 m. eksperimentiniu būdu mūsų rekonstruota raugo keramika. Ši technologija pasižymi tuo, kad karštas, iki 900° įkaitęs dirbinys ištraukiamas iš krosnies ir merkiamas į kviečių, rugių, burokėlių, kopūstų arba žirnių raugą.

XIV–XV a. pasirodo pirmieji vietiniai glazūruoti dirbiniai, o XV–XVI a. sandūroje jau dažnai naudojamas kojinis žiedimo ratas, speciali puodžiaus krosnis.

            Pagrįstai Vilnius gali didžiuotis savo koklininkystės laimėjimais – gotikinių ir renesansinių koklių kolekcija yra didžiausia Europoje, tai aukšto meninio lygio dirbiniai. Ne veltui 1659 m. Rusijos patriarchas Nikonas organizuodamas Naujosios Jeruzalės vienuolyno statybą (Istros miestas, apie 50 km. nuo Maskvos), pakviečia LDK puodžių Petrą Zabarską. Šis ir kiti LDK meistrai padarė didelę įtaką polichrominio glazūravimo tradicijos formavimuisi Rusijoje.

            Meistrai: