Peilis – vienas seniausių ir svarbiausių žmogaus įrankių. Jie buvo kauliniai, raginiai, titnaginiai bei bronziniai. Išmokus išgauti geležį, peilis buvo vienas pirmųjų gaminių iš naujojo metalo.

            Ilgainiui keitėsi, evoliucionavo peilio forma. Tam įtakos turėjo gamtinė aplinka, žmogaus gyvenimo būdas, pasaulėjauta, todėl tradicinė peilio forma savotiškai atspindi ir tautos nacionalinį charakterį, jo santykį su supančia aplinka.

            Mums puikiai žinomi kitų šalių tradiciniai peiliai, kaip kukri iš Nepalo, Kaukazo kinžalas, lenktiniai Korsikos peiliai, Suomiški puukko. O ką mes žinome apie lietuvišką peilį? Archeologinė medžiaga rodo, kad mūsų krašte peilis buvo viena svarbiausių įkapių nuo pirmųjų geležies amžių iki pat XVI a.  Kryžiuočių kronikose XV a. rašoma, kad Lietuvoje tiek vyrai, tiek moterys prie diržo nešiojasi peilius medinėse makštyse.

            XIV–XV a. Lietuvos senkapių tyrinėjimai patvirtina, kad peilių randama labai daug. Su jais laidoti ir vyrai, ir brandos nesulaukę berniukai, ir moterys. Viduramžiais peiliai, kaip ir dabar, gaminti įvairiems poreikiams. Dauguma jų yra išlaikę tą laiko patikrintą formą, kuri naudota jau nuo pirmųjų geležies amžių. Tai rodo, jog mūsų krašte gyvavo tūkstantmetės peilių gamybos tradicijos. Peilio geležtė, kriaunų ir makščių medžiagos bei puošyba, visad turėjo sakralinę ir magišką reikšmę šalia gamtos gyvenančiam žmogui. Kriaunoms gaminti buvo renkamos kietos medžių rūšys, ilgieji žvėrių ar naminių gyvulių kaulai ne tik dėl praktiškų savybių, bet ir dėl apsaugos nuo pikto ir dvasios stiprybės. Lietuviškas peilis – tai magiškas įrankis, lydėjęs mūsų protėvius per gyvenimą nuo pat vaikystės iki pat mirties. Renesanso laikotarpiu, intensyvėjant miestų gyvenimui ir kultūrai, atsiranda ir prabangių europietiškų peilių, ypač didikų ir turtingų miestelėnų namuose, bet tas senasis tradicinis Lietuviškas peilis iki XVII a. Išlieka neatsiejama žmogaus gyvenimo dalimi.

            Meistras: